| Pamokos | Pradžia (val.) | Pabaiga (val.) | Pertraukos trukmė (min) |
|---|---|---|---|
| 1 | 8.00 | 8.35 | 20 |
| 2 | 8.55 | 9.30 | 20 |
| 3 | 9.50 | 10.25 | 30 |
| 4 | 10.55 | 11.30 | 30 |
| 5 | 12.00 | 12.35 | - |
| Pamokos | Pradžia (val.) | Pabaiga (val.) | Pertraukos trukmė (min) |
|---|---|---|---|
| 1 | 8.00 | 8.45 | 10 |
| 2 | 8.55 | 9.40 | 10 |
| 3 | 9.50 | 10.35 | 20 |
| 4 | 10.55 | 11.40 | 20 |
| 5 | 12.00 | 12.45 | - |
| Pamokos | Pradžia (val.) | Pabaiga (val.) | Pertraukos trukmė (min) |
|---|---|---|---|
| 1 | 8.00 | 8.45 | 10 |
| 2 | 8.55 | 9.40 | 10 |
| 3 | 9.50 | 10.35 | 20 |
| 4 | 10.55 | 11.40 | 20 |
| 5 | 12.00 | 12.45 | 10 |
| 6 | 12.55 | 13.40 | 10 |
| 7 | 13.50 | 14.35 | - |
Gegužės 30 d. 4 – 8 klasių aktyviausi mokiniai gavo dovanų pažintinę kelionę į Anykščius. Buvo smagiai praleistas laikas aplankant: Anykščių labirintų parką, Puntuko akmenį ir Lajų taką bei Biliūno paminklą - „Laimės žiburį“.
J. Biliūnas rašė: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tad žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet negalėdami ant kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių Laimė“. Pasklido apie tą garsas po visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia.“ Galiausiai atėjo vienas senelis ir susirinkusiems prie to kalno pasakė, kad šis žiburys esąs žmonių laimė – kas užlipsiąs ant to kalno ir prisiliesiąs prie to žiburio, tas padarysiąs visus žmones laimingus. Po šių žodžių „nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra“, tačiau daugelio pasiryžimą kopti į kalną atvėsino išminčiaus perspėjimas, jog kopiančiuosius baidys šmėklos, „rėkaus ir kauks įvairiais balsais, šauks ir trauks juos atgal“ – visi, kurie atsigręš ar paslys, pavirs į akmenį ir žus. „Daug aukų pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienam mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems…“ Žmonės nuliūdo, nes niekas nenorėjo gyvybės aukoti. Tačiau vis daugiau ėmė rastis drąsuolių, ėmusių kopti į kalną – minios jų krito, kol šalia kalno iškilo aukšta žuvusiųjų ir virtusių akmenimis kūnų siena, kitas kalnas, nuo kurio žiburys tapo labiau pasiekimas. Žmonės ėmę bijoti to kalno ir net keikti tą žiburį, tačiau drąsuoliai nesiliovė aukotis, kol vieną gražią pavasario dieną galiausiai pasiekė viršūnę, akimirksniu pavirsdami į akmenis. Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę švieselių ir nušvietė visą šalį – atėjo ramybė, taika, išnyko vergystė, žmonių neapykanta ir neteisybė. Ir visi tapo laimingi…“
