Ankstyvas rytas. Aštunta valanda. Visur tylu. Tik budėtoja ir valytoja dirba. Nesigirdi skambučių. Kas atsitiko? Kur visi dingo ?

Mokykla dar prisimena... Kiekvieną rytą atbėgdavo daug mokinių. Pirmiausia visi skubėdavo į rūbinę. Skambutis kviesdavo į klasę. Susėsdavo visi į suolus ir pasiimdavo vadovėlius, mokydavosi.

Per pertrauką visada smagu susitikti su draugais. Kai būdavo šalta, bėgdavome į lauką. Žaisdavome gaudynes. Vykdavo šventės.

Mokykla džiaugėsi papuošta eglute, bet šiemet Kalėdų šventės nebuvo. Visur pasidarė tylu ir tuščia. Mokykla ėmė liūdėti... Ir man liūdna. Pasiilgau draugų ir mokytojų. Labai tikiu, kad viskas greitai baigsis ir mokyklai nebereikės liūdėti.

Bernardas Skrudupas

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, siaučia koronavirusas. Visos mokyklos užsidarė. Prasidėjo ilgas nuotolinis mokymas.

Mokiniai ir mokytojos liūdi. Mokiniai liūdi dėl to, kad negali susitikti. Mokytojos liūdi, kad negali gyvai pamatyti mokinių. Mano mokykla taip pat užsidarė dėl keistojo ir piktojo koronaviruso. Mokykla tuščia. Mokinių, mokytojų, direktorės, seselės, virėjų – nieko nėra. Nėra nė gyvos dvasios! Tik liūdnos valytojos kartais išplauna grindis ir nuvalo dulkes. Negirdėti mokinių juoko ir šurmulio. Muzikos kabinete nesigirdi muzikos ir dainų. Sporto salėje niekas nesportuoja. Iš valgyklos nebesklinda gardūs kvapai. Mokyklos durys užrakintos.

Neliūdėk, mokykla! Aš tikiu, kad kada nors visa tai baigsis. Mes greitai sugrįšime!

Agnius Meškauskas